Samojedai keliauja - atostogos Austrijos alpėse

Atostogos su šunimis yra vienos linksmiausių ir įdomiausių kelionių. Šiais metais su šeima ir visais trimis Samojedais – Ice Cream, Mo ir Sausainiu keliavome į Austriją. Kelionė prasidėjo Prahoje, kur tris dienas Ice Cream ir Mo dalyvavo agility varžybose, o Sausainis tuo metu tyrinėjo ir grožėjosi Prahos gatvėmis. Buvo karštos dienos, +36 laipsniai pavėsyje, bet šunys atlaikė karščio iššūkį.

Po varžybų iš Prahos pajudėjome link Austrijos ir apsistojome nakvynei Cesky Krumlov miestelyje, kuris mus pribloškė savo grožiu, architektūra ir gamta. Miestelio žmonės buvo labai svetingi šunims – galėjome aplankyti pilį, pasivaikščioti po kiemelius bei atsigaivinti upėje. Labai rekomenduojame aplankyti šį miestelį ir pasigrožėti įspūdingais vaizdais. Sekanti stotelė – Salzburgas, dar vienas nuostabus miestas. Su šunimis ėjome pasivaikščioti po parkus, rūmus ir sodus. Spėjome pasikelti į Salzburgo pilį ir pasigrožėti atsiveriančia miesto panorama. Iš Salzburgo kelionę tęsėme į mūsų pagrindinį tašką – Zel am See. Tobulo grožio kurortinį rajoną apsuptą kalnų ir ežerų. Pakeliui į ten sustojome aplankyti ledo urvus į kuriuos galėjome patekti su šunimis. Labai įdomi patirtis: ledo urvai yra kalno viršūnėje iki kurių reikia ne tik pakopti geras 30 min, bet dar ir pasikelti keltuvu. Urvas yra tamsus, gidai naudoja žibalines žvakes, takas siauras, vingiuotas ir status. Labai džiaugiamės. kad turėjome su savimi petnešas šunims, nes buvo tikrai nelengva naviguoti tiek save, tiek juos. Šunims tai buvo neapsakoma atgaiva, po tokių karščių įlįsti į vos +5 laipsnių urvą. Zel em See kurortas labai jaukus ir gan arti mūsų suplanuotų lankytinų objektų. Vienas iš jų – Kitzsteinhorn kalnas į kurį galima pasikelti keturiais keltuvais iki pat 3000 metrų aukščio apžvalgos aikštelės. Į keltuvus priima su šunimis , todėl ir jiems teko proga pasigrožėti vaizdu iš viršaus bei padūgti sniege. Šunys susilaukė laba idaug dėmesio ir po nuotykių pilnos dienos grįžo namo pavargę, bet laimingi.

Dar viena vieta, kurią aplankėme tai – Grobglockner kelias. Garsusis serpantinų kelias, daugiau nei 2000 metrų aukštyje. Nors daug laiko buvo praleista automobilyje, bet ispūdžiai buvo neišdildomi. Dažnai stojome žvalgytis, fotografavome, kai kur kilome į viršūnes, grožėjomis gamta ir vaizdais, čiuožinėjome su šunimis nuo sniego kalvų ir stebėjomės garsiuoju ledynu ir kiek nedaug jo belikę. Šunims buvo didelė atrakcija būti laukinėje gamtoje bei prie ledyno. Mūsų pūkuoti draugai pamatė daug švilpikų. Net du pamatė iš labai arti, bet samojedai nebūtų samojedai, jei nebandytų bėgti prie jų. Ice Cream net teko pasiimti ant rankų ir išnešti, nes buvo per daug “užsigazavus” ir manęs vos nenunešė nuo kalno.

Paskutinę dieną Zel em See regijone nusprendėme praleisti prie krioklio. Labai klaidingą įpūdį Austrijoje sudaro žygių informacija: nesudėtingas žygis į krioklio viršūnę, pakilimas 400 metrų, tačiau niekas neįspėja, kad pakilimas status ir serpentinuotas, čia ne Lietuvos parkai. O kai dar turi šunis prisirišęs prie savęs, kurie tempia tave į viršų, tikrai nėra lengva. Labai džiugu buvo, kad turėjome tokią keturkojų pagalbą lipti ir mums beliko tik kojas suspėti dėlioti, bet raumenys nebuvo įpratę tokiu greitu tempu, taip stačiai į viršų bėgom kopti, teko daug kartų stabdyti šunis, kad kvapą bent kažkiek pavyktų atgauti. Neužilgo pasiekus viršūnę pradėjo lyti, kol grįžome iki mašinos buvome visi kiaurai šlapi. Grįžę namo ir išdžiovinę šunis pagaliau galėjome visi atsikvėpti.

Iš Zel em See pajudėjome link Vienos. Dėja, bet Ice Cream, Mo ir Sausainis turėjo likti namuose pusei dienos, kol mes lankėme rūmus, nes su šunimis ten neįleidžia. Austrija labai nustebino dėl kai kurių taisyklių šunims. Pavyzdžiui, viešajame transporte ir tam tikrose lankytinose vietose yra privaloma šunims dėvėti antsnukį. Dažniausiai šios taisyklės priklauso nuo darbuotojo, nes ne visur kur buvo uždėti ženklai reikalavo dėvėti antsnukį, vieni tiesiog nusišypsodavo ir praleisdavo, bet buvo ir tokių darbuotojų, kurie griežtai prašė turėti perkant bilietus, tačiau vėliau niekam tai nerūpėjo. Labai patiko, kad beveik visose lankytinose vietose buvo galima nusipirkti arba išsinuomoti antsnukį. Tiesa prisipažinsiu, juokiausi iki ašarų, kai uždėjome savo trims Samojedams antsnukius. Buvo labai keista matyti baltus pūkuotus debesėlius su piktai atrodančiais juodais antsnukiais.

Tekstą parengė –  Ieva Nomeikaitė