Samojedų pavadinimas kilo iš klajoklių genties, gyvenusios Sibire. Rusijos šiaurėje nuo seno gyveno klajoklių samodų tautelės: nencai, encai, nganasanai ir selkupai. Samojedų genties pavadinimas turėtų būti verčiamas „savarankiškai gyvenantys“, kas rodo šios genties stiprią ir savarankišką kultūrą. Kiti šį pavadinimą sieja su kanibalizmu, rusų kalba šis vardas verčiamas „pats save ėdantis“. Ši gentis augino baltakailius šunis, kuriuos vadino bjelkier (white dog that breeds white). Samojedų šunų paskirtis buvo įvairi: jie ir padėjo medžioti, ir ganyti elnius, netgi šaltomis naktimis šildė žmones ir ypač vaikus.

Samojedų šunų veislė siejama su žymiu norvegų geografu ir tyrinėtoju prof. Fridtjofu Nansenu. Jis manė, kad tik su šunų kinkiniais įmanoma efektyviausiai tyrinėti Arkties platybes.
XVII–XVIII a. rusai pradėjo tyrinėti Sibirą. Tuomet pirmą kartą ir buvo pastebėti bei įvertinti samojedų šunys. Dėl savo įspūdingos išvaizdos netrukus jie buvo pastebėti caro šeimos. Kartais jie būdavo dovanojami kaip labai ypatinga dovana Europos kilmingiesiems. Veislė net įgavo karališkąjį statusą ir buvo labai saugoma nuo pašaliečių.
1894 m. F. Nansenas, ruošdamasis ekspedicijai į Šiaurės ašigalį, paprašė draugo keliautojo barono Edwardo von Tollo, gauti jam gerų šunų iš Sibiro rogėms tempti. E. Tollas įpareigojo Alexanderį Trontheimą gauti 13 šunų. Trontheimas nuvyko į Pečioros rajoną, tačiau išgirdęs, kad ten šiuo metu tarp šunų siaučia virusas, patraukė į Berezovą ir čia įsigijo 40 šunų.

Pirmą kartą pamatęs šiuos šunis F. Nansenas rašė: „Daugelis jų atrodė gerai išveisti ilgakailiai sniego baltumo šunys stačiomis ausimis ir smailais snukiais. Jų švelnūs ir geraširdžiai snukučiai iš karto įgijo visų palankumą. Kai kurie iš jų priminė lapes ir turėjo trumpesnį kailį, kiti buvo juodi ar taškuoti. Matyt, jie buvo skirtingų veislių, nes kai kurie išsiskyrė nulinkusiomis ausimis, kas rodo europietiško kraujo priemaišą.“ Tai, ką F. Nansenas įvardijo kaip šių šunų skirtumus, iš tiesų priklausė nuo žmonių, kurie šiuos šunis laikė. Samojedų gentis buvo dvejopa: vieni buvo klajokliai, kiti gyveno sėsliai – abi šios grupės turėjo skirtingus, savitus šunis. Klajokliai augino visiškai baltus (bjelkier) šunis, kurie padėdavo medžioklėse ir tempdavo roges. Vietiniai bjelkier terminą vartojo ir šermuonėliui ir baltajai lapei ar baltajam lokiui apibūdinti. Piemenų šunys buvo visai kitokie, dažniausiai jie buvo balti, juodai balti ar rudai balti.
Poliarinių ekspedijų aukso amžiumi galima laikyti 1870–1912 metus. Tuo laiku ir buvo atkreiptas didžiausias dėmesys į arktinius šunis. Trumpai apžvelgsime ekspedicijas, kuriose dalyvavo samojedų šunys.

Jau minėtas F. Nansenas suprojektavo ir pastatė laivą Arkties tyrinėjimams ir pavadino jį „Fram“. Laivas buvo taip gerai pastatytas, kad tarnavo visose penkiose F. Nanseno vadovaujamose ekspedicijose – ilgiau kaip 35-erius metus. Nansenas labai metodiškai ir kruopščiai ieškojo geriausio Arkties tyrinėjimo būdo. Jis labai atidžiai rinkosi tinkamiausius šunis kelionei į Šiaurės ašigalį. Tačiau šios pirmosios ekspedicijos nebuvo humaniškos šunims. Pagal Nanseno planą, jis ir jo partneris Fredericas Johansenas išvyks su daugeliu šunų, tačiau jiems pritrūkus maisto, silpnesni šunys bus sušeriami stipresniesiems.
Jacksono-Harmswortho ekspedicija (1894–1897)įFranzo Josefo ledyną buvo vadovaujama Arkties tyrinėtojo brito Fredericko Georgeʼo Jacksono, o finansuojama laikraščio savininko Alfredo Harmswortho. Keliaudami jie sutiko Nanseną ir Johanseną, kuriuos parvežė namo. Majoras Jacksonas labai susidomėjo Nanseno šunimis samojedais ir keletą jų parsigabeno į Angliją. Savo geriausią ir visiškai baltą šunį Jacko jis pristatė karalienei Aleksandrai. Dr. Kotelitzas, ekspedicijos gydytojas, parsivežė kalę Kvik, kuri yra randama ankstyvojoje samojedų kilmės istorijoje. Kiti aštuoni šunys, parsivežti su šia ekspedicija, atsidūrė vyro ir žmonos Kilburn-Scottų veislyne 1899 m.

Kunigaikštis d‘Abruzzi (Luigi Amedeo Giuseppe Maria Ferdinando Francesco),įžymus italų nuotykių ieškotojas, 1899 m. keliaudamas į Šiaurės ašigalį, su savimi pasiėmė 120 šunų. Pasibaigus ekspedicijai vienas jo šunų iškeliavo į Angliją. Šis šuo, vardu Houdin, buvo puikus reproduktorius, palikęs gilų pėdsaką samojedų veislės istorijoje. Kitą šunį, vardu Russ, taip pat galima aptikti tarp ankstyvųjų veislės protėvių.
Carstenas E. Borchgrevinkas 1899–1900 m. ekspedicijoje į Antarktį pasiėmė apie 100 samojedų. Deja, Borchgrevinkas, keliaudamas apie veislę daug nerašė, tačiau žinoma, kad du jo šunys vėliau padarė didžiulę įtaką formuojantis veislei. Labiausiai žinomas šuo, vardu Antarctic Buck, kurį laiką po ekspedicijos gyveno Sidnėjaus zoologijos sode, o vėliau apsigyveno Kilburn-Scottų veislyne. Kitas šuo, vardu Trip, į Angliją buvo parvežtas Charleso Adamso.

Ernesto Shackletono nuomone, kelionei į Antarktį geriausiai būtų pasirinkti ponius. Tačiau paaiškėjus, kad poniai yra per sunkūs ir jiems privaloma vežtis daug maisto, šios minties buvo atsisakyta. 1907–1909 m. ekspedicijoje Shackletonas dalyvavo su keliomis samojedų kinkinių grupėmis. Po ekspedicijos šunys iškeliavo į Australiją.
Robertas Falconas Scottas, kaip ir Shackletonas, buvo įsitikinęs, kad tyrinėjant ašigalius daug labiau tinka poniai. Nors 1911 m. į Pietų ašigalį jis išvyko su dvidešimčia ponių, tačiau buvo pasiėmęs ir 33 samojedų veislės šunis. Ekspedicijoje poniai pradėjo klimpti sniege, arkliai prakaitavo ir šalo. Galiausiai nuo tviskančio sniego apako. Kažkas buvo nukupiravęs Falcono Scotto šunų uodegas, todėl per tris savaites jie visi peršalo ir išgaišo nuo plaučių uždegimo. Ekspedicija galų gale pasiekė Pietų ašigalį šešių vyrų sunkiai traukiamomis rogėmis. Deja, iš šios kelionės jie taip ir negrįžo.

Roaldas Amundsenas į Pietų ašigalį išvyko su 52 šunimis ir ketveriomis rogėmis, o sugrįžo su vienomis rogėmis ir 12 išgyvenusių šunų. Kelionė buvo sėkminga, ji truko 99 dienas, per kurias buvo nukeliauta 1 860 mylių.
Taigi iš šių tyrinėtojų ir keliautojų istorijų galime daryti išvadą, kad visose ekspedicijose šunys vaidino vieną svarbiausių vaidmenų.
Kunigaikštis dʼAbruzzi buvo teisus teigdamas, kad šunys tokiose poliarinėse ekspedicijose neabejotinai yra patys naudingiausi gyvūnai. Skirtingai nei arkliai ar elniai, jie visada buvo pasiruošę suėsti savo gentainį, jei tik to prireiks. Jų mažą svorį lengvai išlaikydavo ledo lytys ir sniegas.

Tačiau nepaisant šių šunų neabejotinos materialios naudos, negalima pamiršti ir jų švelnios bei geraširdiškos prigimties, kurią mini ir šiaurės tyrinėtojai, o mes galime atpažinti ją šiandieninių samojedų elgsenoje pagal tokius keliautojų prisiminimus: „baltieji šunys susiburdavo aplink, kad juos paglostytume“ (Fridtjofas Nansenas); „naktį mes jausdavome, kaip baltieji šunys susirenka aplink ir baksnoja mus savo šlapiomis nosimis, siekdami mūsų dėmesio“ (Jamesas Murrayʼus, Schackletono ekspedicijos biologas); „Mes supratome, kad norėdami greičiau išdžiovinti savo miegmaišius turime tiesiog juos ištiesti ir leisti šunims ant jų atsigulti“ (Roaldas Amundsenas).

Pirmieji samojedai

Anglija

Pirmieji šunys į Angliją atkeliavo iš Vakarų Sibiro, vėliau iš Uralo kalnų ir Naujosios Žemės salyno, tačiau daugiausia ir didžiausią įtaką veislei turėjusių šunų vis dėlto buvo atgabenta Šiaurės tyrinėtojų. Juos Alexanderis Trontheimas atsigabeno iš teritorijos tarp Jenisejaus ir Olenioko upių. Visi šie šunys į Angliją buvo importuoti iki 1914 m. Dar keletas šunų čia atgabenti apie 1920 m.

Pirmieji šunys į Angliją atkeliavo iš Vakarų Sibiro, vėliau iš Uralo kalnų ir Naujosios Žemės salyno, tačiau daugiausia ir didžiausią įtaką veislei turėjusių šunų vis dėlto buvo atgabenta Šiaurės tyrinėtojų. Juos Alexanderis Trontheimas atsigabeno iš teritorijos tarp Jenisejaus ir Olenioko upių. Visi šie šunys į Angliją buvo importuoti iki 1914 m. Dar keletas šunų čia atgabenti apie 1920 m.

Veislės pradininkas Kilburn-Scottas buvo Karališkosios zoologijos asociacijos narys. 1889 m. iš kelionės po Archangelską jis parsivežė šokoladiškai-rudos spalvos šunį, vardu Sabarka. Šuo turėjo tipišką samojedų veislei galvą, kailį, riestą uodegą ir gerą laikyseną.

Netrukus Kilburn-Scottas parsivežė antrą šunį – kalę, vardu Whitey Petchora, kurią sukergė su Sabarka. Gimus šuniukams, viena kalytė – Neva – iškeliavo pas Ledi Sitwell, kuri taip pat susidomėjo samojedų veisle.
Pirmą kartą samojedai parodoje dalyvavo 1893 m. užsieninių šunų klasėje.

Vėliau Ledi Sitwell iš šiaurinės Rusijos dalies parsivežė visiškai baltą šunį, vardu Musti. 1901 m., sukergus Musti su Whitey Petchora, gimė sniego baltumo šuniukų vada, nuo kurios ir prasidėjo visiškai baltų samojedų era Anglijoje.
Veislei samojedo pavadinimas buvo suteiktas 1892 m. Kilburn-Scotto, tačiau oficialiai ji pripažinta tik 1909 m., kai buvo parengtas veislės standartas ir įkurtas Samojedų veislės klubas. Iš pradžių Samojedų klubui galėjo priklausyti tik samojedų šeimininkai vyrai. Dėl šios priežasties 1912 m. susikūrė samojedų asociacija moterims (Ladies Samoyede Association). Šios dvi organizacijos veikė iki 1920 m., kol susijungė į vieną Didžiosios Britanijos samojedų asociaciją.

Amerika

Pirmasis 1906 m. registruotas samojedas Jungtinėse Valstijose priklausė princesei de Montyglyon. Jis buvo Rusijos čempionas Moustan of Argenteau ir buvo įsigytas Sankt Peterburge, iš Rusijos caro brolio, didžiojo kunigaikščio Nikolajaus.
1923 m. Niujorke susikūrė pirmasis Jungtinių Amerikos Valstijų samojedų klubas. Pirmas oficialus amerikietiškas veislės standartas buvo priimtas 1923 m. gegužės 15 d.
1930–1940 m. samojedų skaičius Amerikoje augo. Pirmą kartą samojedas geriausiu parodos šunimi tapo 1949 m. Toledo mieste, Ohajuje organizuotoje visų veislių parodoje. Šio istorinio titulo nugalėtoja buvo kalytė Sweet Missy of Sammar.
Hellen Harris, garsaus Amerikoje veislyno „Snowland“ savininkė, 1930 m. išvardijo ankstyvuosius samojedų veislės šunis, palikusius ryškiausią Amerikos šunų kilmės pėdsaką. Pasak jos, tai buvo Kilburn-Scotto Sabarka, Whitey Petchora, Russ, Houdin ir Antarctic Buck; ledi Sitwell – Kvik; karalienės Aleksandros – Jacko, Trip ir Ayesha (parvežta 1910 m. Gordono Colmano), Pelle of Halfway ir Yugor of Halfway, kurie buvo importuoti 1925 m. Grey-Landsbergo.

Australija

Neabejotina, kad samojedų Australijoje būta gerokai anksčiau nei 1930 m., kadangi žinoma, kad jau 1909 m. čia gyveno garsusis Antarctic Buck.
Dar vienas pirmųjų samojedų į Australiją atkeliavo iš Schackletono 1907–1909 m. espedicijos. Šuo, vardu Ambrose, buvo padovanotas ekspedicijos geologui prof. Edgeworthui Davidui.

Ambrose apibūdinamas kaip „labai dailus, pūkuotas, kreminio atspalvio ir protingomis akimis šuo“; „jis tempdavo pavadėlį su ta pačia energija, su kuria traukdavo roges“; „jis nemėgo miegoti lauke po medžiais, todėl užsiimdavo verandoje stovėjusią sofą ir susisukęs iš pustuzinio pagalvėlių pasidarydavo jaukų guolį“. 
Pirmasis samojedas, pripažintas ir patvirtintas veislių knygoje, buvo kalytė Yukon Queen, importuota iš Anglijos. Australijos čempione pirmoji tapo kalytė Blackeyed Susan.

Vertė ir sudarė: Giedrė Nikžentaitytė

Naudotos literatūros ir internetinių šaltinių sąrašas:

Robert Ward, Dolly Ward. The New Complete Samoyed.

Terry Campbell, Gail Campbell. A New Owner‘s guide To Samoyeds. http://www.samoyed.org/samoyede_people

http://www.snowangelssamoyeds.com/The_Samoyed

http://www.nswsamoyedclub.org/the-first-samoyeds-in-nsw